Vėdinimas, kas tai?

2016 balandžio 19 Saulius Stunžėnas Natūralus vėdinimas, Priverstinis vėdinimas Komentarų nėra

Truputi patobulinau Wikipedijoje rastą straipsnį apie vėdinimą.

Vėdinimas (nuo lot. žodžio Ventilatio) – tai procesas, kuomet iš uždaros erdvės pašalinamas panaudotas oras ir tuo pačiu jis pakeičiamas lauko oru. Todėl vėdinimo kokybė labai priklauso nuo to, koks oras yra lauke. Jei šis procesas pilnai valdomas, tai jo metu uždaros erdvės oro šalinimas ir į jo vietą lauko oro pritekėjimas, kuria nuolatinį oro judėjimą, cirkuliaciją. Nuo šalinamo ir tiekiamo oro pakeitimo kiekių ir uždarų erdvių dydžio, priklauso keičiamo oro greitis. Jei oras keičiasi ypač greitai, uždaroje erdvėje gali būti juntamas vėjas.

 

Oro judėjimo schema         Ventilation

Kuomet uždarose patalpose yra įrenginėjama priverstinio vėdinimo sistema, joje gali būti įrengtas tiekiamo oro filtravimas, pašildymas ar atvėsinimas, sudrėkinamas ar nusausinamas. Nuolatinės lauko ir patalpų oro kaitos sudarymas uždaroje erdvėje užtikrina:

– deguonies ore papildymą;

– anglies dvideginio koncentracijos sumažinimą;

– vandens garų pertekliaus pašalinimą;

– oro teršalų pašalinimą.

Vėdinimo rūšys pagal uždarą erdvę:

– patalpų ir pastatų vėdinimas. Pagal Lietuvos statybos reglamento reikalavimus, gyvenamose patalpose turi būti užtikrinta, kad vienam suaugusiam žmogui, kas valandą būtų patiekta 14,4 kubinių metrų lauko oro. Pagal tą patį STR darbovietėje, vienam dirbančiam žmogui kas valandą turi būtų patiekta 36 kubiniai metrai lauko oro;

– transporto priemonių (automobilių, orlaivių ir kt.) kabinų ir salonų vėdinimas. Tiksliai nežinau, bet vienas žmogus man sakė, kad orlaivio keleivis turi gauti 10 kubinių metrų šviežio oro per valandą;

– aprangos (erdvės po drabužiais, avalynėje ir kt.) vėdinimas. Pagal tai skirstome aprangą į kvėpuojančią ir ne;

– priešdūminis vėdinimas (dar vadinama – priešgaisrine viršslėgio sistema).

Viršslėgio sistema

 

Patalpų ir pastatų vėdinimas

Pastatuose oras būna užterštas mažais kiekiais įvairiausių junginių, kurie veikia žmogaus sveikatą.

Sąrašas teršalų, aptinkamų gyvenamose patalpose.

 

Teršalai Šaltinis
Drėgmė ir pelėsiai Grindys, rūbų džiovinimas uždaroje patalpoje, maisto ruoša, drabužių skalbimas, kambarinių augalų auginimas, name laikomos malkos ir net pats žmogus. Apskaičiuota, kad keturių asmenų šeima per dieną vidutiniškai išskiria 13 litrų vandens.
Karbamidas, formaldehidas Kai kurių tipų plokštės, paneliai, kiliminė danga, baldai, tekstilė ir t. t.
Tabako dūmai Rūkymas
Namų ūkio chemikalai Įvairios valymo priemonės, dažai ir tirpikliai, aerozoliniai preparatai ir t. t.
Kvapai, virusai, bakterijos Žmonės ir naminiai gyvūnai
Degimo produktai (įskaitant anglies monoksidą, azoto oksidus, anglies dioksidą, kietas daleles) Kuro deginimo įrengimai: katilinės, šildytuvai, krosnys, dujiniai drabužių džiovintuvai, židiniai, viryklės ir t. t.

 

Gerai izoliuotame pastate be vėdinimo arba su nepakankamu vėdinimu nuolat būnantys žmonės dažnai skundžiasi neaiškios kilmės negalavimais: galvos skausmais, alerginiais susirgimais, nemiga, nedarbinga nuotaika. Šis senai pastebėtas reiškinys pavadintas „ligoto pastato sindromu“. Vieno tyrimo duomenimis, miestietis vidutiniškai net 80 % laiko praleidžia uždarose patalpose. Tai parodo vėdinimo svarbą žmogaus sveikatai.

Drėgnose patalpose vėdinimas yra geriausia priemonė šalinti perteklinę drėgmę. Vėdinimo metu iš patalpų drėgmė šalinama ne tik dėl to, kad drėgnas oras pašalinamas ir į jo vieta tiekiamas sausesnis lauko oras, bet ir dėl to, kad pats oro judėjimas džioviną ir iš oro šaliną drėgmę. Be to vėdinimo įrenginiuose gali būti specialūs drėgmę sugeriantys priedai. Nuo perteklinės drėgmės patalpose atsiranda pelėsių, genda įvairios pastato konstrukcijos, suprastėja medžiagų termoizoliacinės savybės.

Kad būsto oras būtų sausas ir švarus, dar svarbu oro šalinimo vietos ir kryptys. Tarkim oras iš tualetų, vonių ir virtuvių, jokiais būdais neturėtu patekti į gyvenamąsias ar darbo erdves. Virtuvėse, voniose, tualetuose ir panašiose patalpose, yra daugiausia drėgmės šaltinių, todėl juose turi būti įrengti atskiri oro ištraukimo taškai ir jie turi gerai funkcionuoti.

Daug kas sako, kad per valandą, viso patalpose pakeičiamo oro kiekiai, – yra svarbus parametras. Ir galima išgirsti įvairiausių nuomonių koks bendro patalpų tūrio kiekis turi pasikeisti kas valandą. Bet logiškai mąstant čia daugiau marketinginis burbulas. Juk jei kas valandą kiekvienam žmogui patiekiamas reikiamas oro kiekis ir voniose, tualetuose ir virtuvėje gerai veikia oro šalinimo įrenginiai, oras bus puikios kokybės net jei skaičiuojant pakeičiamo oro tūrius, jo per valandą pasikeis visai nedaug.

Natūralus patalpų vėdinimas

Paprasčiausias statinių vėdinimo būdas – natūralus, kai oras į patalpas patenka pro pastate esančius plyšius, langus, orlaides, mikroventiliacijos ertmes naujo tipo languose, duris ar specialiai tam įrengtas angas. Oras šalinamas vertikaliais traukos kanalais natūralios traukos principu konvekcija, kai patalpose sušilęs oras kyla į viršų. Tokie kanalai paprastai įrengiami tualete, vonios kambaryje ir virtuvėje.

Naturalaus ištraukimo sistema                    Natural ventilation

 

Natūralus vėdinimas skirstomas į:

– organizuotą, kai orui įeiti ir išeiti numatomos specialios angos, žinomi tų angų matmenys ir išdėstymas;

– neorganizuotą, kai oras skverbiasi per tiksliai nežinomo ploto ir vietos nesandarumus ir plyšius.

Natūralaus vėdinimo trūkumai:

patenkantis į patalpas oras nesušildomas, todėl kai už lang

o šalta, pavyzdžiui, žiemą, vėdinant patalpas gali susidaryti šaltas skersvėjis, skatinantis peršalimus;

patenkantis į patalpas oras nevalomas ir nefiltruojamas, dėl to su oru į patalpas patenka vabzdžiai, dulkės ir kiti nešvarumai. Dulkių patekimas ypač būdingas pastatams, esantiems arti judrių gatvių. Taip pat vėdinant tokius pastatus natūraliu būdu į patalpas patenka gatvės triukšmas;

sunku reguliuoti patenkančio oro kiekį, dėl to patalpos gali būti vėdinamos per daug arba per mažai. Vasarą, kai patalpos ir lauko temperatūrų skirtumas artėja prie nulio ir oras praktiškai nustoja judėti

dideli energijos nuostoliai ir dėl to didėja šildymo kaštai.

 

Priverstinis mechaninis patalpų vėdinimas

Kitas vėdinimo būdas yra mechaninis. Oras tiekiamas ir šalinamas iš patalpų priverstinai, naudojant ventiliatorius.

Silvento ohne Blende

Pagal paskirtį mechaninės vėdinimo sistemos skirstomos į:

– ištraukiamąsias, kurios šalina panaudotą orą;

– tiekiamąsias, kurios tiekia lauko orą, kuris, reikalui esant, gali būti išvalytas ir pašildytas.

 

Priverstinis vėdinimas su rekuperacija

Rekuperacinės vėdinimo sistemos sukurtos tam, kad mažintų vartotojo išlaidas pritekančio, šviežio lauko oro pašildymui. Šių sistemų darbo principas paprastas, – mechaniškai paduodamas lauko oras patenka į rekuperatoriaus šilumokaitį, kur jam perduodama išeinančio patalpos oro temperatūra. Tokiu būdu, išlaidos šviežio oro šildymui sumažėja 50-90 %. Rekuperacinės sistemos gaminamos įvairaus našumo ir dabar yra sukurta gan daug įvairiausių jų tipų ir modifikacijų.

Metalinis rekuperatoriaus šilumokaitis    Rekuperatoriaus šilumokaitis

VIenas iš tobuliasiu, rekuperatoriaus Paul plokštelinis šilumokaitis
Vienas iš tobuliasiu, rekuperatoriaus Paul plokštelinis šilumokaitis

Apie rekuperacines sistemas ir rekuperatorius jau kituose straipsniuose.

 

 

Rašyk komentarą